Sokratas (gr. Σωκράτης; 469 m. pr. m. e. Alopekėje, netoli Atėnų – 399 m. pr. m. e. Atėnuose) – senovės graikų filosofas, gyvenęs ir veikęs Atėnuose. Vienas žymiausių pasaulio filosofų.
Biografija
Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) 469 m. pr. m. e. skulptoriaus Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, mokėsi pas Anaksagorą. Išmoko ir skulptoriaus amato, bet skulptoriumi nedirbo, atsidėjo filosofijai, todėl gyveno skurdžiai. Sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Per Peloponeso karą kovėsi Poteidajos, Amfipolio ir Delijo mūšiuose, Poteidajos mūšyje išgelbėjo gyvybę kilmingam atėniečiui Alkibiadui. Aktyviai dalyvavo Atėnų visuomeniniame gyvenime, teismų, komisijų, tarybų darbe, bet užimti aukštas politines pareigas atsisakydavo. Buvo principingas, nepaperkamas, mėgiamas kilmingų atėniečių jaunuomenės. Oficialiai apkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą bei nuteistas mirti. Žlugdė draugų pastangas išgelbėti jį iš kalėjimo, savo mirtimi norėjo parodyti, jog įstatymams būtina paklusti, net jei nuosprendis neteisingas. Mirė ryžtingai išgėręs nuodų taurę. Buvo vedęs Ksantipę, turėjo tris sūnus.
Pasak antikinių šaltinių, Sokratas buvęs bjaurios išvaizdos, panašus į sileną – kresnas, pilvotas, storasprandis, išsprogusiomis akimis, riesta nosimi, didele burna ir storomis lūpomis, nuplikęs, vaikščiodavo vargingai apsirengęs, basomis. Amžininkai stebėjęsi, kad jo išvaizda neatitinka „sielos grožio“. Jo bjauri figūra vaizduota karikatūrose (Aristofano „Debesyse“). Išliko daug Sokrato portreto kopijų: galva pagal amžininko skulptūrą Neapolio nacionaliniame archeologijos muziejuje, pagal ją Lisipo jau po Sokrato mirties sukurtas portretas (romėnų kopija) Nacionaliniame romėnų muziejuje, biustas Vatikane, statulėlė Britų muziejuje.
Sokrato filosofinės idėjos
Sokratas suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Savąja filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo sofistų reliatyvizmo. Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra. Šį Sokrato metodą Platonas pavadino dialektiniu. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad žmogaus dorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių.
Sokrato etinių sąvokų teorija žymiai prisidėjo prie etikos mokslo pažangos, davė pradžią kai kurių logikos procedūrų (indukcijos, analogijos) struktūros sampratai. Sokrato mintis, kad sąvokoje glūdi besąlygiškas būties turinys, turėjo įtakos tikrovės idealistinei sampratai susidaryti. Šia linkme Sokrato filosofiją plėtojo Platonas.
