Karlas Brugmanas (vok. Karl Brugman(n), 1849 m. kovo 16 d. Vysbadene, Vokietijoje – 1919 m. birželio 26 d. Leipcige, Vokietijoje) – Vokietijos kalbininkas, indoeuropiečių kalbų lyginamosios kalbotyros specialistas, vienas iškiliausių jaunagramatikių mokyklos atstovų.
Biografija ir mokslinė veikla
1867–1871 m. mokėsi Halėje ir Leipcige, vadovaujamas G. Kurcijuso (vok. G. Curtius), studijavo klasikinę filologiją. Ėjo savanoriu į Prancūzijos-Prūsijos karą, bet dėl trumparegystės į kariuomenę nebuvo priimtas; tarnavo karo ligoninėje. Dėstytojavo Vysbadene, Leipcige ir Freiburge. 1876 m. publikuotame straipsnyje įrodė indoeuropiečių prokalbėje buvus skiemeninius sonantus * ir *.
Nuo 1887 m. Leipcige ėjo sanskrito ir lyginamosios kalbotyros profesoriaus pareigas. Leipcige K. Brugmanas, drauge su A. Leskynu (vok. A. Leskien) ir H. Osthofu (vok. H. Osthoff), tapo jaunagramatikių mokyklos vedliu. Su H. Osthofu K. Brugmanas publikavo tęstinį leidinį „Morfologijos tyrimai“(vok. Morphologische Untersuchungen, 6 tomai, 1878–1887); pirmojo leidinio pratarmė vadinama jaunagramatikių manifestu. K. Brugmanas ir H. Osthofas skelbė šiuos pagrindinius teiginius:
- Garsai kalboje kinta pagal „išimčių nepripažįstančias taisykles“: „visose kalbinės bendrijos kalbose garso pokyčių linkmė visada ta pati, išskyrus tarminį susiskaidymą, ir be išimties visi žodžiai, kuriuose fonetinius pokyčius patiriantis garsas atsiduria vienodoje aplinkoje, dalyvauja šiame procese;
- Fonetinių ir morfologinių kalbos pokyčių analogijos principas. Vis dėlto K. Brugmanas ir H. Osthofas pabrėžė, kad analogijos principas kalbininkui turi būti paskutinė priemonė ir turėtų jį taikyti tik tada, kai nėra įtikinamo fonetinio paaiškinimo;
- Tarmių ir gyvųjų kalbų, taip pat ir neturinčių rašto, tyrimas; jis turėjo prisidėti prie istorinės kalbotyros plėtotės. Pasak garsaus K. Brugmano ir H. Osthofo posakio, „tik tas kalbininkas komparatyvistas, kuris paliks tvankią, pilną miglotų hipotezių dirbtuvės atmosferą, kur kalamos pirminės indoeuropiečių prokalbės formos, ir išeis į gaivų tikrovės orą“, galės suprasti fonetinius ir morfologinius kalbos pokyčių principus ir juos pritaikyti senesniems kalbos istorijos etapams.
K. Brugmanas yra dviejų iš penketo monumentalaus darbo Grundriß der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen („Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos apybraiža“) tomų autorius: t. 1. „Fonologija“ (1886) ir t. 2. „Morfologija“ (išleista dviem dalim 1888–1892). Šis leidinys ne vienu atžvilgiu vertingas ir dabar, nes jame sukaupta labai daug faktinės medžiagos. 1904 m. K. Brugmanas išleido trumpąjį apybraižos variantą (Kurze vergleichende Grammatik der Indogermanischen Sprachen – „Trumpa indoeuropiečių kalbų lyginamoji gramatika“), ji buvo ne sykį išleista pakartotinai. K. Brugmanas nuo 1891 m. leido žurnalą Indogermanische Forschungen.
Buvo Britanijos akademijos narys korespondentas (1913).
