Hunų kalba – nenustatytos kilmės kalba, kurią vartojo Eurazijos stepėse klajojusios hunų gentys, ji buvo paplitusi Hunų imperijoje IV-V a. (vartota drauge su gotų ir vietinių genčių kalbomis).
Iš hunų kalbos žinomi tik keli asmenvardžiai bei skoliniai, todėl jos kilmės nustatyti neįmanoma.
V a. Bizantijos istorikas Priskas ir VI a. kronikininkas Jordanas mini keletą hunų valdovų vardų (Atila, Dengizikas, Mundzukas, Bleda ir kt.). Ant keleto indų ir kitų dirbinių rasta nemažai euraziškų runų, kurios galimai užrašytos hunų kalba, tačiau jos nėra iššifruotos.
Dauguma kalbininkų sutaria, kad hunų kalba turėjo priklausyti Altajaus kalbų superšeimai. Tačiau ar ši kalba buvo tiurkų, ar finougrų kilmės yra diskusijų objektas. Ji gretinama su ogūrų kalbomis, kuriomis šnekėjo ir kitos Eurazijos stepių klajoklių gentys – chazarai, avarai, Volgos bulgarai, dabar – čiuvašai. Spėjama, kad hunai ir Vidurinėje Azijoje gyvenę šiongnu gali būti ta pati etninė grupė, tačiau ir šiongnu kalba nėra žinoma.
