Gyvatės

Minta tik gyvūnais. Kai kurių gyvačių mityba labai specializuota, o kitos minta pačiu įvairiausiu grobiu, netgi kitomis gyvatėmis. Maži ar pasipriešinti nesugebantys gyvūnai tiesiog nutveriami ir praryjami; didesni ar besipriešinantys gyvūnai prieš suėdant numalšinami įleidžiant nuodų ar prismaugiant. Dideliam grobiui suvirškinti gali prireikti daug laiko.

Gyvatės skiriasi dantimis, jų išsidėstymu bei funkcijomis. Primityvios gyvatės (pvz., smaugliai) turi daug beveik vienodo didumo smailių, pasvirusių atgal dantų. Gyvačių sistematikoje ypač svarbūs viršutinių žandikaulių dantys. Smaugliai bei daugelis žalčių jais grobį tik sulaiko, todėl visi šie dantys vienodi, labai aštrūs, lygiais šonais.

Nuodingosios gyvatės

Nuodingųjų gyvačių kai kurie dantys būna pailgėję, su išilgine vagele priekiniame paviršiuje arba su kanalu viduje, per kurį į aukos kūną patenka nuodai.

Pačios nuodingiausios gyvatės yra šios (LD50 mg/kg):

• Žemyninis taipanas (Oxyuranus microlepidotus) – 0,025;
• Rytų rudoji gyvatė (Pseudonaja textilis) – 0,0365;
• Aipysurus duboisii – 0,044;
• Pelamis platurus – 0,067;
• Acalyptophis peronii – 0,079;
• Taipanas (Oxyuranus scutellatus) – 0,106;
• Daugiajuostis kriatas (Bungarus multicinctus) – 0.108;
• Hydrophis melanosoma – 0,111;
• Enhydrina schistosa – 0,112;
• Vandeninė kobra (Boulengerina christyi) – 0,12.

Lietuvoje gyvena 2 šeimos ir trys rūšys:

• Geltonskruostis žaltys (Natrix natrix). Lietuvoje kai kur dažnas. Nenuodingas. Gyvena prie vandens, gerai plaukioja, minta daugiausia varlėmis, kurias ryja gyvas. Dauginasi kiaušiniais.
• Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca). Lietuvoje retas. Gyvavedis. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Paprastoji angis (Vipera berus). Užauga iki 75 cm. Vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje. Lietuvoje anksčiau buvo dažna, ypač pamiškėse bei pelkių pakraščiuose. Aktyvesnė naktį. Minta daugiausia smulkiais graužikais ir varlėmis. Gyvavedė. Įkandimas žmogui skausmingas, bet dažniausiai po kelių dienų ligonis pasveiksta.

Lietuvoje gyvatės paplitusios miškingose, pelkėtose vietose, krūmynuose, neretai tokios vietos vadinamos Gyvatyne, Gyvačbala, Gyvatiškėmis ir kt. Lietuvių tautosakoje yra daug prietarų, maldų, užkalbėjimų, atžadėjimų, kurie turėję apsaugoti nuo gyvatės įkandimo. Iki XVI–XVII a. Lietuvos vaistinėse būdavo pardavinėjami gyvačių taukai. O kaimuose iki pat XX a. pr. keptos, degtine užpiltos, virtos, džiovintos gyvatės buvo vartojamos kaip vaistas nuo įvairių ligų.

• Antšeimis. Henophidia
  • Aniliidae
  • Nykštukinės koralinės gyvatės (Anomochilidae)
  • Smaugliniai (Boidae)
  • Bolyeriidae
  • Cylindrophiidae
  • Loxocemidae
  • Pitoniniai (Pythonidae)
  • Tropidophiidae
  • Skydauodegės gyvatės (Uropeltidae)
  • Xenopeltidae
• Antšeimis. Typhlopoidea
  • Anomalepidae
  • Leptotyphlopidae
  • Aklažalčiai (Typhlopidae)
• Antšeimis. Xenophidia
  • Karpotosios gyvatės (Acrochordidae)
  • Atractaspididae
  • Žaltiniai (Colubridae)
  • Aspidai (Elapidae)
  • Jūrinės gyvatės (Hydrophiidae)
  • Angys (Viperidae)