Eduardas Sapyras – Jungtinių Amerikos Valstijų kalbininkas, antropologas. Vienas iš etnopsichologijos krypties atstovų ir etnolingvistikos pradininkų, žymus indėnistas.
Biografija
Gimė litvakų šeimoje tuo metu Vokietijai priklausiusioje Pomeranijoje. 1888 m. su tėvais išvyko į JAV. Niujorko Kolumbijos universitete Eduardas Sapyras studijavo lingvistinę antropologiją (lankė Franco Boaso, kuriuo vėliau gausiai rėmėsi, paskaitas). 1909 m. tapo mokslų daktaru. Įkūrė ir vadovavo (1910–1925 m.) Kanados geologijos tarnybos Antropologijos skyriui. 1927–1931 m. – Čikagos, 1931–1939 m. Jeilio universiteto profesorius. Amerikos menų ir mokslo akademijos narys.
Veikla
Eduardas Sapyras daugiausia tyrinėjo Šiaurės Amerikos indėnų kalbas (ypač Kalifornijos indėnų, činukų, atabaskų), sukūrė naują tipologinę kalbų klasifikaciją, suklasifikavo indėnų kalbas (pagrindinė, iki šiol tebenaudojama indėnų kalbų klasifikacija). Sapyras paskelbė naują kalbos, kaip sistemingai organizuotos sistemos sampratą, kuria rėmėsi JAV struktūrinės kalbotyros mokykla. Lygiagrečiai su Bendžaminu Li Vorfu sukūrė hipotezę (kalbos reliatyvizmo teorija arba Sapyro–Vorfo hipotezė), skelbiančią, kad žmogaus pasaulėvoką lemia kalba. Buvo tarptautinės dirbtinės kalbos šalininkas, Tarptautinės dirbtinės kalbos asociacijos (IALA) tyrimų direktorius.
Bibliografija
Svarbiausi veikalai:
- Laiko perspektyva Amerikos aborigenų kultūroje: Studijų metodas (Time Perspective in Aboriginal American Culture: A Study in Method, 1916 m.)
- Kalba: Įvadas į kalbos studijas (Language: An Introduction to the Study of Speech, 1921 m.)
Paskelbė daug veikalų, straipsnių apie atskiras indėnų kalbas, jų gramatines savybes.
